Gyvūnų teisės

[Sigurdas]

Šiandien, besikapstydamas „augalininkystės PRIEŠ gyvulininkystę” bei ekonomiškai teisingo maisto paskirstymo argumentuose, radau tokį faktą:

Kas 5 sekundes dėl bado arba nepakankamo maitinimosi miršta 1 vaikas.

Tai mane tiesiog pribloškė. Kol aš sotus ir aprengtas bei su stogu virš galvos rašau šias eilutes, o jūs jas skaitote, tai šiuo metu vienas po kito - kas kelias sekundes - dėl maisto trūkumo pasaulyje miršta žmonės, daugumą kurių sudaro būtent vaikai. Tai yra, aišku, aš ir anksčiau žinojau, kad miršta žmonės nuo bado, ir kad jų yra ne vienas ir ne du. Bet…. žinoti yra viena, o suvokti – kita. Šiandien aš pagaliau suvokiau, kad kol aš ramiai papusryčiavau, suvalgiau pietus, o vakare dar nepatingėjau įgrūsti 2 lėkštes vakarienės – tai per visą dieną nuo bado mirė 16‘000 vaikų! Tuo pačiu metu Pasaulio maisto programa (World Food Programme, WFP) teigia, kad pasaulyje yra užtektinai maisto, kad pramaitinti visus badaujančius žmones; ir ne maisto trūkume esmė - o jo pasiskirstyme.

Ir liūdniausia, kad aš nedaug ką galiu ir tepadaryti. Tai yra, darau viską, ką galiu, reguliariai įnešant porą eurų į labdarybės vaikams fondų sąskaitas, bei atsisakant absoliučiai visų gyvūninės kilmės produktų (mėsos bei pieno produktų gamybai yra sunaudojama keliskart daugiau Žemės resursų: vandens, energijos, naudojamų ūkiui žemės plotų, - jei augalinės kilmės produktus tiesiogiai suvartotų žmogus, o ne auginami mėsai galvijai, mes be vargo sugebėtume išmaitinti visus badaujančius pasaulio žmones). Bet… viskas atrodo taip beviltiška, nes tik nedaugelis žmonių iš tikrųjų pajudina pirštą dėl kitų. O visada bus ir tokių, kurie sakys: „O kam čia dabar kažką gelbėti? Sveika konkurencija gi! Kas moka prasimaitinti, tas nemirs iš bado, he he…” O taip, jei tik viskas būtų taip paprasta mūsų sudėtingoje visuomenėje, kur paprasta gamtinė konkurencija seniai nebeegzistuoja, kur korporacijos superka žemę ir „išsiurbia“ visą jos derlingumą per keletą metų, kur įstatymai pirmiausiai gina interesus didelių investitorių, kur vaikai dirba „Nike” fabrikuose gamindami sportbačius mūsų numylėtojams-krepšininkams bei gauna 0,1% nuo jų realios pardavimo kainos…

Jei tik aš galėčiau, atiduočiau viską, ką turiu virtuvėje, vaikui, kuriam galiu išgelbėti gyvybę. Netgi pasižadu, kad niekada gyvenime nebandysiu taupyti pinigų kažkokiems nereikalingiems daiktams, šiuolaikiniam namui, patogumams, naujiems drabužiams – mano pinigai keliaus ten, kur jie gali išgelbėti gyvybes: badaujančių žmonių bei besaikiškai išnaudojamų gyvūnų… Vienas mano pažįstamas, švedas, kuris nepasitiki visais tais labdaros fondais, jau trečius metus iš eilės važiuoja į Etiopiją bei dalina savo pinigus tiesiog miestų gatvėse, paprastiems žmonėms. Kiek žinau, jis jau išdalino virš 20’000 eurų, ir net nežada sustoti.

Šiemet 11 milijonų žmonių mirs iš bado. Ne dėl kokio nors dar vieno JAV inicijuoto karo, ir ne dėl kažkokios sveikos gamtinės konkurencijos. Ne. Kas 5 sekundes mirštantis vaikas yra mūsų abejingumo rezultatas. Tai yra taipogi mūsų savanaudiškai priimtų įstatymų bei reguliavimų rezultatas. Kai anksčiau dirbau viename restorane, buvau nemaloniai nustebintas vienu reiškiniu: mes išmesdavome kasdien maisto „likučių“ pusei šiukšlių konteinerio. Kartais mums į virtuvę grąžindavo beveik nepaliestas lėkštes su visu maistu! Ir viską, ką mes galėjome padaryti, tai išmesti viską lauk, nes naudoti šį maistą naujų porcijų paruošimui buvo uždrausta – mat, gal kokią infekciją gali vienas restorano lankytojas nuo kito pagauti. Neneigiu, kad kartais gal ir yra teisinga tokia maisto kokybės kontrolė, bet šiuo atveju tikimybė, kad dar kartą panaudotas maistas kažką apkrėstų, buvo tokia maža, o tie maisto „likučiai“ galėjo pramaitinti tiek daug žmonių, kad man buvo visiškai neaišku, kur yra tas žmogaus žmogiškumas: trumparegiški maisto kokybės reguliavimai visiškai neatsižvelgia į bendrą maisto paskirstymo ekonomiką ir savo egzistavimu tik patvirtina, kad moralę bei humanistinius siekius kol kas sėkmingai nukonkuruoja šaltas savanaudiškumas, aprengtas oficialumu bei šimtais bereikšmių ir abejingų žmogaus gyvenimui popierių, ant kurių mūsų politikai bei ekonomistai ir surašo savo sukurtus reguliavimus, neišlendant iš savo prabangių rūmų.

Bet aš žinau, kad kartu mes galime pakeisti pasaulį. Ne per vieną dieną, o pamažu, darant teisingus sprendimus mūsų maisto bei kituose pasirinkimuose. Taip, mes turime ką pasirinkti. Ir tai, kas iš tiesų verta pasirinkimo, nėra reklamuojama televizijoje. Nes korporacijų valdomoje rinkoje nėra vietos pareiškimui „Kas 5 sekundės dėl bado arba nepakankamo maitinimosi miršta 1 vaikas“. Vietoj to, mes išgirsim „Pirk du už vieno kainą!”

[brolzude_ulijona]

Respect. Visiškai pritariu. Jei nori pakeisti pasaulį, pradėk nuo savęs.

[elwis]

[Laimis Žmuida]

Sigurdai, puikiai išdėstei, gavosi ne kaip forumo postas, o kaip straipsnis. Siūlau Gaidamavičiui šį tavo straipsniuką išspausdinti Žaliojoje Lietuvoje.
_________________
Ištark griežtą NE homoseksualizmo propagandai:
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-05-14-vladimir-bukovskij-politinis-korektiskumas-blogiau-uz-leninizma/44802

[medus]

puikiai parašei ir viskas yra liūdna tiesa
neseniai teko savo studijoms analizuoti situacijas keliose Afrikos valstybėse, be to, dar pamatyti keletą filmų ta tema per neseniai buvusį "ad hoc" festivalį. jie ganėtinai pakeitė mano požiūrį ir supratau, kad Afrikoje maisto YRA, bet žmonės jo negali gauti, nes neišgali nusipirkti. be to, dalyje valstybių vyksta tokie žiaurūs ir protu nesuvokiami konfliktai, kad žmonės gyvena nestabiliai, neužsiima žemdirbyste, turi bėgti nuo karo židinių, jų darbingi šeimos nariai nužudomi arba suluošinami, paaugę vaikai grobiami ir pan. yra šalių, kaip kad Ruanda ar Uganda, kur gamta tiesiog nuostabi, daug derlingos žemės, bet vykstantys karai gyventojus visai nualinę. tose valstybėse, kur vyrauja taika, žmonės gyvena daug geriau, nes bent jau gali ramiai užsiauginti sau maisto.
viskas labai sudėtinga ir neaišku, kurią sritį mes galime paremti, kad situacija greičiau pasikeistų į gerą.

[jc denton]

Labai puikus straipsnis, Sigurdai. Tikrai. Aš taipogi jau ganėtinai seniai stengiuosi gyventi leisdamas kuo mažiau pinigų, kuo taupiau, kuo mažiau vartodamas. O kai perku ką nors, būtinai žiūriu, kad tas daiktas būtų patvarus (tarnautų ilgai) ir vertas tų pinigų. Man irgi visą laiką kėlė abejones visi tie šaltakraujiški "argumentai", neva pateisinantys dabartinį žmonių elgesį ir apskritai požiūrį į "trečiojo pasaulio" (išvis, kas čia per kvailas terminas?) problemas. Ilgai kapsčiausi ir bandžiau atrasti „šaknis“, kol galų gale suvokiau, kad dabartinės socialinės/ekonominės/politinės sistemos rėmuose vargiai ką pakeisime. Kitaip tariant, reikia kovoti ne su padariniais, o su tuo, kas tuos padarinius sukelia. Kad ir kiek besvajotume apie „etišką kapitalizmą“ ir "save reguliuojančią laisvąja rinką", tai dar didesnė utopija, nei bet kuri iki šiol girdėta. Užtenka atsiversti bet kurios dienos laikraštį ir dar kartą įsitikinu, kad dabartinė sistema nėra skirta tam, kad užtikrintų, siektų visuotinės gerovės VISIEMS. Nieko panašaus. Ji užtikrina tik dar didesnes teises ir laisves turtingiesiems. Kiekvienam Bilui Geitsui yra po kelis šimtus tūkstančių benamių. Lobstama yra kitų sąskaita. Sotus yra tik tas, kas priima žaidimo taisykles. Nesakau, kad, kol egzistuoja dabartinė sistema, reikia nedaryti nieko, nes tai beprasmiška. Be abejo, aš irgi darau viską, ką galiu, kad bent šiek tiek pagerinčiau kitų sąlygas, tačiau pamatinė bėda, kuri ir sukelia šiuos reiškinius, išlieka...

[medus]

http://www.geopolitika.lt/?artc=765
Humanitarinė ES intervencija Afrikoje

ES skiriama parama Afrikai – bene didžiausia: 2008-2013 metais numatyta jai skirti 22,7 milijardo eurų. 90 proc. šios sumos turėtų tekti Sacharos srities valstybėms, kuriose padėtis itin sudėtinga (lėšos perskirstomos per Afrikos Sąjungą).
Parama paskirstoma labiausiai kenčiantiems regionams ir skurdžiausioms valstybėms. ES lėšų saugumui ir taikai palaikyti gaus tie regionai, kurie daugiausia kenčia nuo konfliktų, pavyzdžiui, Sudano krizei spręsti skiriama 242 milijonai eurų. Kadangi demokratijos stiprinimas – vienas iš ES strateginių uždavinių, didžiausias dėmesys skiriamas žmogaus teisių įtvirtinimui ir gero valdymo užtikrinimui finansuoti.

[Siandzi]

Nerealus pastebejimai!! Tai nuo seno manyje virpa, kirba ir nezinai kaip gi prie viso to prisideti...
_________________
Do you understand yourself?

[Flynn]

[Flynn]

[Siandzi]

Jo Flynn pastebejimai isties taiklus, bet mumi susiimti ir reiktu... Vien kad ir kiek galima mazinti ta besaiki vartojima, ta vartojimo kultura, kai cai tu tiesiogine to zodzio prasme metai maista, o kitur zmogus kencia nuo nepritekliaus... Mes su biciuliu nutareme per si artejanti Kaledini laikotarpi (lapkriti, gruodi) nesilankyti prekybos centruose ir gyvuoti is to ka turime namie, t.y. kruopu, na as turiu obouliu priskaupes is savo kaimo, prisirauges kopustu, agurku... Tad kas turit noro kvieciu prisjunkti...
_________________
Do you understand yourself?

[elwis]

[Gori]

[MagicGirl]

Labai baisi čia ta problema, ypač, kai nežinai ką galima padaryti... Ieškojau ir ieškau informacijos, bet vis tiek nesuprantu... Sakoma, kad Afrikoje nėra gėlo vandens... bet iš kur kiti, tie turtingieji gauna?.. Tas pats ir su maistu... vieni jo turi, o kiti ne... kodėl?.. negi jie valgo, matydami, kai vaikiukas iš bado miršta?.. Arba ta ES parama... kam jie skiria tą paramą? Čia vienas vaikinas iš Ghanos sakė, kad yra fondai, remiantys ūkininkus, auginančius mangus, kišju riešutus, bet po to juos superka labai pigiai ir tie ūkininkai, galima sakyti, vėl be nieko lieka... Tai čia ES milijonus neva skiria, bet nelabai pagerėjimai matosi...
Ar aš nežinau kažko? Ir kai tada paprastas pilietis gali prisidėti, kad pagerėtų tiems badaujantiems, skurstantiems?..

[povilas]

Nėra Afrika toks bemaistis kraštas. Vieni valdo, kiti yra valdomi. Vieni bet kokia kaina nori būti karaliais, kiti tampa jų vergais ir įkaitais. "Karaliai" bijo būti paprastais mirtingaisiais, nes tada atsigriebtų už savo despotiškumą. Na, paprastai engti žmonės taip pasielgia-atkeršija. Išmintingai ir sąmoningai visuomenei karalių ir viršininkų nereikia.
Galima pirkti afrikietiškas prekes, tik kiek jų reikės nupirkti, kad būtų matyti pagerėjimas? Vistiek milijonus juk susikrauna viršininkai, o ne juodadarbiai.